Ģåķž
Ļīčńź



šåōåšąņū ńźą÷ąņüĀčņąóņąń Āåėčźčé

įtakos įsigalėjimas. Tai rodo ir tuo laiku parašytos baltgudiškai knygos,

kuriose palankiai atsiliepiama apie Lietuvą, ypač apie Vytautą.

Po šitos reformos ėmė didėti ir didžiojo kunigaikščio iždas ir šiaip

materialiniai ištekliai, o iš čia ir jo politinė reikšmė ir galybė. I jo

iždą ėmė plaukti ir tos pajamos, kurios pirmiau tekdavo sričių

kunigaikščiams. Pav., įvairios duoklės pinigais bei natūra ir visokie

muitų,prekybos mokesčiai. Daug pajamų davė didžiajam kunigaikščiui ir ūkio

pajamos, nes sričių kunigaikštijas panaikinus, visi kunigaikščių dvarai

atiteko Vytautui. Tuose dvaruose jis sodino vietininkus tėvūnus. Jie buvo

ten kartu teisėjai, mokesčių rinkėjai ir ūkio prižiūrėtojai. Vietininkai ir

tėvūnai buvo pasodinti net tuose dvaruose, kurie didžiajam kunigaikščiui nė

nepriklausė. Ten jie eidavo teisėjų ir mokesčių rinkėjų pareigas. Dabar

didysis kunigaikštis kur kas daugiau gaudavo pajamų, negu anksčiau.

Valstybės centralizavimas ir jos sujungimas į vieną politinį vienetą,

išaugimas materialinės Vytauto galybės padarė tai, kad prieš jį lenkėsi ne

tik viduje išlikę kunigaikščiai, bet ir užsienis ėmė su juo skaitytis.5

3

a) Kai Vytautas pabėgo iš kryžiuočių antrą kartą, Ordino vadovybė, nieko

nelaukdama, jau 1392 m. puolė siaubti Lietuvos žemių. Pirmiausia visomis

jėgomis užgriuvo Jotvingių kraštą ir užėmė Suražo pilį, iš kur vos vos

spėjo pabėgti Vytauto svainis Henrikas. Kitų metų pradžioje kryžiuočiai

sudegino Gardino, Merkinės, Drohičino ir Lydos pilis, o rudenį jau siautėjo

Žemaičiuose. Bet tai buvo tik baisaus karo pradžia. 1394 m. vokiečiai,

paties didžiojo maršalo vedami, siaubingai nuniokojo Naugarduko, Lydos,

Drohičino ir kitas apylinkes, vėl sugriovė Gardino pilį. Du antpuoliai buvo

ir kitų metų vasarą: vienas, mažesnis - į Raseinių žemę, o kitas, didesnis

- į pačią sostinę. Pasikvietę svečių iš Prancūzijos, Vokietijos, pasisamdę

lankininkų iš Genujos, kryžiuočiai sutelkė didžiulę kariuomenę ir Nemunu

atplaukė prie Kauno. Iš čia keliomis voromis patraukė Vilniaus link.

Vytautas, paskubomis sušaukęs bajorų kariuomenę, bandė stabdyti

kryžiuočius, bet nesėkmingai. Įsiveržėliai apgulė Vilniaus pilį, tačiau

paimti neįstengė. Besitraukiančius nuo miesto kryžiuočius lietuviai

persekiojo. Per trejus metus kryžiuočiai smarkiai nuniokojo Lietuvą.

Bet tai buvo viskas, ką jie galėjo padaryti. Ordino didžiajam magistrui

pasidarė visiškai aišku, kad kryžiuočiai Lietuvos nenugalės. Be to,

vokiečius ištiko dar viena nesekmė: lenkų diplomatų paveiktas, ordino

siuzerenas imperatorius uždraudė puldinėti Lietuvą, nes tai jau buvo

krikščioniškas kraštas. Pagaliau lietuviai sulaukė atokvėpio.6

b) 1398 m. Salyno sutartimi Vytautas atidavė kryžiuočiams Žemaičius.

Ordino vadovai jau džiaugėsi, kad pildosi sena svajonė. Tačiau greit

pamatė, kad užvaldyti kraštą yra daug

__________________________________________________________

5 Šapoka A. Vytautas Didysis. V.,1988. p 46-49

sunkiau negu gauti formalų atidavimo raštą. Todėl jau 1399 m. viduryje

surengė žygį, kuriam vadovavo pats didysis magistras, ir 11 dienų kalaviju

ir ugnimi siautėjo Žemaitijoje. Kitais metais vėl puolė, terorizavo

gyventojus, statė pilis. Žemaičiai nepasidavė, priešinosi pavergėjams.

Vieną pilį prie Nevėžio kryžiuočiams padėjo statyti Vytautas. Kita

pilis, pastatyta 1400 m. tiksliai nežinomoje vietoje, bet arti Dubysos,

vadinosi Fryderburgu. Joje šeimininkavo fogtas, arba vietininkas, Mykolas

Kiuchmeisteris. Matydami baisią kryžiuočių jėgą, kai kurie žemaičių bajorai

pabūgę neišlaikė spaudimo, nuvyko į Marienburgą ir apsikrikštijo.

Kryžiuočiai džiūgavo - juk tikslas jau čia pat. Pradėjo net geruojiu

vilioti: Žemaičiams siuntė gyvulių, visokių prekių, žadėjo dar daugiau

gėrybių, jeigu tik šie bus paklusnūs. Bet pavergėjai skaudžiai apsiriko:

1401 m. žemaičiai sukilo, sugriovė vokiečių pastatytas pilis, sudegino

Frydeburga, o vokiečius išvijo. Maža to, sugriovė Klaipėdos pilį, persikėlė

per Nemuną ir ėmė puldinėti kitas kryžiuočių pilis.

Aišku, Ordinas nuo to nesugriuvo. Sutelkę jėgas, vokiečiai ėmė

veržtis atgal. Daug žemaičių bajorų nuo kryžiuočių teroro bėgo į Lietuvą,

kur buvo maloniai priimami. Ordinas rašė Vytautui skundus, reikalavo

pabėgelius grąžinti. Vytautas atsakė, kad užrašęs kryžiuočiams tik

žemaičius baudžiauninkus, o laisvieji turi teisę keltis kur tik nori, ir

jis, Vytautas, negalįs varžyti jų laisvės. Kadangi nustatyti, kuris

baudžiauninkas, o kuris laisvas pabėgelis, esą labai sunku, Vytautas pasakė

nė vieno pabėgelio negrąžinsiąs.

Aiškiai pamatę, kad Vytautas remia žemaičius ir nežada vykdyti Salyno

sutarties. Kryžiuočiai pradėjo atvirą karą.

Vytautas atnaujino taiką su kryžiuočiais. 1404 m. Racionžo sutartimi

jis vėl jiems atidavė Žemaičius, bet su

__________________________________________________________

6 Kondratas M. Lietuvių tautos ir valstybės istorija. V., 1994. p 248

sąlyga, kad galės pasiimti 250 gyventojų. Tą mįslingą sąlygą vokiečiai

priėmė, nes nenumatė, kaip gudriai Vytautas ja pasinaudos.

Po to keletą metų Lietuva su Ordinu nekariavo. Vytautas tvarkėsi

rytuose, tramdė Smolenską.

1408 m. Vytautas jau buvo pasirašęs taiką su Maskva ir galėjo

atsigręžti į vakarus, imtis Žemaičių klausimo.

Kryžiuočiai per tuos ketverius metus (1404-1408) Žemaitijoje vėl

pristatė pilių ir kiek galėdami įsitvirtino. 1408 m. Ordino vadovybė

Žemaičių seniūnui įsakė neturėti jokių ryšių su Lietuva, bet Žemaičiai to

įsakymo nepaisė. Norėdamas visiškai uždaryti sieną, Ordinas ragino Vytautą

greičiau atsiimti tuos 250 saviškių, tačiau Vytautas nesiskubino. Jo žmonės

vežė žemaičiams ginklų, ragino priešintis. Ir Žemaičiai priešinosi vis

atkakliau, pagaliau 1409 m. sukilo, ėmė deginti vokiečių pilis, varyti iš

savo krašto grobikus. 1409 m. žemaičiai paėmė Dubysos pilį

(Dobesinburgą) - kryžiuočių administracijos centrą. Visur mušami ir

persekiojami, kryžiuočiai pabėgo į Užnemunę. Iki vidurvasario Žemaitija

buvo išvaduota.

Taip Vytautas kryžiuočiams parodė, kad Žemaičių neatsižada, kad

anksčiau pasirašytų sutarčių nevykdys. Žemaitiją jis prijungė prie Lietuvos

Didžiosios Kunigaikštystės, o savo vietininku joje paskyrė Rumbaudą, kuriam

suteikė Žemaičių seniūno titulą. Tas pareigas Raumbaudas ėjo iki 1412

metų.7

c) Vytauto vadovaujama Lietuvos kariuomenė iš Vilniaus ir Trakų

išžygiavo 1410 m. birželio 3 d. Traukė per Gardiną, Baltstogę Červinsko

link. Pakeliui prie jos prisijungė pulkai iš Lucko, Briansko, Kijevo ir iš

kitur. Per 26 dienas nužygiavusi apie 500 km, birželio 29 d. tiksliai

sutartu laiku atvyko į numatytą vietą - į Červinską.

__________________________________________________________

7 Kondratas M. Lietuvių tautos ir valstybės istorija. V., 1994. p 252-254

Lenkams iki susitikimo vietos buvo daug arčiau, todėl jie atžygiavo

taip pat laiku. Raiteliai, pėstininkai bei ilgiausios gurguolės traukė gana

greitai, be jokios gaišaties persikėlė per Nemuną, Narevą, Vyslą. Tai rodo,

kad žygiui buvo gerai pasiruošta. Jau amžininkus stebino toks sąjungininkų

kariuomenės drausmingumas ir punktualumas. Kad taip bus, kryžiuočiai

nesitikėjo.

Sąjungininkų kariuomenės kartu patraukė Marienburgo link. Paliaubos

su Ordinu jau buvo pasibaigusios liepos 4 d., vadinasi, peržengti sieną

buvo galima nepažeidžiant prieš metus pasirašytos paliaubų sutarties.

Liepos 9 d. didžiulė kariuomenė įžengė į Ordino teritoriją.

Sužinoję sąjungininkų žygio kryptį, kryžiuočiai suprato jų tikslą ir

pasistengė kuo greičiau užbėgti už akių, pastoti kelią. Jiems reikėjo

nužygiuoti apie 25 km, todėl skubėjo, žygiavo visą naktį per audrą ir

liūtį. Rytą, audrai jau nurimus, sustojo prie Griunvaldo ir Tanenbergo

kaimų.

Priešais kryžiuočius trimis eilėmis išsiskleidė sąjungininkų

kariuomenė. Dešiniajame sparne rikiavosi lietuvių ir totorių pulkai, centre

sustojo smolenskiečiai, o kairėje - lenkų sunkieji raiteliai ir samdiniai

čekai su moravais. Visą sąjungininkų kariuomenę rikiavo Vytautas.

Kairiajame sparne rikiuoti lenkų kariuomenę jam padėjo Zindramas iš

Maškovičių. Jogaila tuo metu meldėsi prie užnugaryje pastatytos palapinės.

Kadangi viskas vyko taip, kaip numatyta, vyriausiasis vadas buvo ramus.

Abi priešininkų kariuomenės ilgai delsė pradėti kautynes. Kronikose

rašoma, kad daugiausia delsęs Jogaila. Pasak J. Dlugošo, neskubėjęs dėl to,

kad apskritai buvęs neryžtingas, net bailys ir vis dar tikėjęsis, kad

paskutiniu momentu pavyks kautynių išvengti, susitaikyti su kryžiuočiais,

nors prieš kelias dienas jų pasiuntiniai imperatoriaus vardu buvo paskelbę

karą. Vytautas, priešingai, veržėsi į mūšį. Jis pasitikėjo savo jėgomis ir

ragino karalių greičiau duoti ženklą pradėti kautynes, nes matė, kad tai

gal vienintelė proga sumušti vienoje vietoje susirinkusią priešo

kariuomenę. Labiausiai jis bijojęs, kad Jogaila nesusitaikytų arba kad

kryžiuočiai nepasitrauktų.

Kautynės prasidėjo 1410 m. liepos 15 d., jau gerokai įsidienojus, kai

kantrybės pritrūkęs didysis magistras įsakė savo pulkams leistis į slėnį, o

Vytautas leido lengviems lietuvių raiteliams pulti iš savo gerų pozicijų

išėjusį priešą. Vokiečiai dar suspėjo du kartus iššauti iš patrankų, bet

paskui nebešaudė, nes kariuomenės labai susiartino. Paleidę iečių spiečius,

kariai puolė kapoti vieni kitus kirviais ir kalavijais, visi susimaišė,

susigrūdo. Žūtbūtinės kirstynės truko gerą valandą. Paskui didelė dalis

lietuvių ir totorių pulkų, ėmė tarytum trauktis, o paskui ir bėgti į mišką

Zėvaldo link. Kryžiuočiai juos vijosi, bet miške pametė juos iš akių.

Daugumai lietuvių pasitraukus, kryžiuočiai visu smarkumu užgriuvo

centrą, kur kovėsi Smolensko pulkai, lenkų riteriai, čekai.

Įnirtingos kautynės truko ilgai, apie šešias valandas, bet aiškios

persvaros neturėjo nei viena, nei kita pusė. Kritiška situacija susidarė,

kai kryžiuočiai ėmė veržtis prie didžiosios lenkų vėliavos. Tačiau lenkų

kariai priešus atrėmė.

Vytautas visą laiką buvo mūšio lauke. Lydimas ir saugomas nedidelio

būrelio totorių karių, jis tarsi skraidė tarp pulkų, padrąsindavo

susvyravusius, nuvargusiems ir nusilpusiems atsiųsdavo pastiprinimų, t.y.

faktiškai vadovavo visai sąjungininkų kariuomenei.

Mūšis pasidarė labai žiaurus, karių eilės retėjo ir vienoje, ir

kitoje pusėje. Nusprendę, kad jau metas palaužti priešininkus, kryžiuočiai

metė į mūšį visą rezervą - šešiolika vėliavų, kurios iki tol stovėjo ant

kalvos ir laukė lemiamo momento. Leisdamiesi į kovos lauką, riteriai

užgiedojo pergalės giesmę “Kristus prisikėlė”. Tuo metu kryžiuočių rezervo

jėgos pradėjo supti Smolensko ir lenkų pulkus. Pačiu sunkiausiu momentu,

kai supamieji pulkai iš paskutinių jėgų vos laikėsi, kaip perkūnas iš

giedro dangaus trenkė Vytauto vedami “pabėgėliai” lietuviai ir ėmė

triuškinti kryžiuočius. Kryžiuočių eilėse kilo sąmyšis, o pavargusieji

lenkai atgavo ūpą. Dabar jau vis labiau ėmė aiškėti sąjungininkų persvara.

Taip lietuvių kariuomenė nulėmė mūšio baigtį. Kai nuo lietuvio ieties dūrio

į kaklą žuvo pats didysis magistras, baimės apimti kryžiuočių riteriai

pasileido bėgti. Užsibarikadavę vežimais, dar bandė gintis stovykloje. Čia

jų daugiausia ir žuvo.

Sutriuškinę kryžiuočius, sąjungininkai paėmė priešo gurguoles,

kuriose rado daugybę pančių ir grandinių belaisviams surakinti. Tais

pančiais buvo supančioti arba sukaustyti patys į nelaisvę paimti

kryžiuočiai. O statinės vyno, kurio kryžiuočiai turėjo atsivežę busimai

pergalės puotai, Jogaila liepė visas sudaužyti. J. Dlugošas vėliau rašė,

kad išlietas vynas maišęsis su žuvusiųjų krauju. Pasak kitų autorių, mūšio

lauke tekėję kraujo upeliai.

Į Žalgirio pergalę Lietuva ėjo beveik 200 metų. Tą žygį pradėjo

Mindaugas, o sėkmingai užbaigė Vytautas su Jogaila, kurie abu planingai ir

nuosekliai visą gyvenimą siekė sutriuškinti Ordiną. 1410 m. liepos 15 d.

vakare abu valdovai tikriausiai pasijiuto labai laimingi kaip karvedžiai ir

politikai. Juk jie, didžiojo Gedimino vaikaičiai, Žalgirio laukuose sudaužė

Ordino galybės legendą, apgynė savo žemę, išgelbėjo nuo kryžiuočių vergovės

žemaičius, pagaliau sužlugdė kryžiuočių planus sukurti savo valstybę palei

Baltiją nuo Oderio iki Suomijos įlankos.8

_______________________________________________________________

8 Kondratas M. Lietuvių tautos ir valstybės istorija. V., 1994 m. p 258-263

Naudota Literatūra:

1. Kondratas M. Lietuvių tautos ir valstybės istorija. V., 1994 m.

2. Šapoka A. Vytautas Didysis. V., 1988 m.

3. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas kaip politikas. V., 1989 m.

Baigdamas šį referatą, aš norėčiau pastebėti, kad Vytauto asmuo, kaip

žmogaus ir kaip valstybės vyro - politiko ar diplomato, kultūrininko ar

karininko - nėra galutinai paaiškėjęs, Vytauto asmeny ir jo plataus masto

veikloje slepiasi dar daug neaiškumų, kurie ir sukelia nemaža abejonių ir

svyravimo, kas iš kitos pusės ir sulaiko pasakyti apie jį galutinį žodį.

Todėl manau, kad mūsų istorikai šioj srity dar nemaža ras sau gražaus ir

dėkingo darbo. Ši tema yra svarbi Lietuvos istorijai, jos praeičiai,

kadangi ji gausiai papildo istorijos knygų puslapius, parodo tokius

svarbius Lietuvai įvykius ir suteikia nemažai informacijos apie politinę,

kultūrinę situaciją tuometinėje LDK. Supažindina kiekvieną su didžiojo

kunigaikščio asmeniu, jo silpnybėm, noru spręsti vienus ar kitus klausimus.

Istorija vienus valdovus iškelia, išaukština, parodo jų didvyriškumą, apie

kitus kalba, kad jie yra mažai sumanūs valdytojai, nepatyrę politikai ir

žmonės, nesugebą vesti tautą tiesiu gyvenimo keliu.

Ńņšąķčöū: 1, 2




Ķīāīńņč
Ģīč ķąńņšīéźč


   šåōåšąņū ńźą÷ąņü  Ķąāåšõ  šåōåšąņū ńźą÷ąņü  

© 2009 Āńå ļšąāą ēąłčłåķū.