Ģåķž
Ļīčńź



šåōåšąņū ńźą÷ąņüĀčņąóņąń Āåėčźčé

Āčņąóņąń Āåėčźčé

Marius Savickas

12c kl. Mato Šalčiaus vid. m-kla

Referatas

Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto vidaus ir užsienio politika

1999 m.

Kaunas

1. Vytauto didžiojo asmenybės bruožai.

2. Valstybės centralizavimas.

3. Vytauto kovos dėl valdžios.

d) Karai su kryžiuočiais 1392-1394 m.

e) Kovos dėl Žemaičių 1399-1409 m.

f) Žalgirio mūšis - 1410 m. liepos 15 d.

Kiekvienas žymus LDK kunigaikštis, valdęs mūsų šalį, yra svarbus mūsų

Lietuvos istorijai, nes jis kaip ir daugelis kitų didžiųjų kunigaikščių

valdė LDK ir siekė gerint jos politinę bei karinę galią. Šis valdovas

paliko Lietuvos istorijoje gilų pėdsaką ir tikrai nuveikė daug sėkmingų

darbų tvarkant ir stiprinant LDK. Vytautas geriausiai iš visų valdovų

gerino LDK padėtį kaimyninių šalių akyse ir gerai tvarkė vidaus reikalus.

Šia tema, būtent LDK valdovo Vytauto asmeniu ir jo vykdoma politika,

valdymo laikotarpiu, domisi nemažas ratas žymių dėstytojų, mokytojų ar

šiaip žmonių, vienaip ar kitaip susijusių su istorija ir išleidusių nemažai

knygų, kuriomis remiuosi rašydamas šį referatą. Paminėti norėčiau A.

Šapoką, kuris puikiai ir informatyviai aprašo Lietuvos didįjį kunigaikštį

Vytautą knygoje Vytautas Didysis. Dar vienas autorius, tiksliau istorijos

mokytojas, 40 metų dėstęs istoriją - Mikalojus Kondratas, parašęs knygą

“Lietuvių tautos ir valstybės istorija”.

1

Vytauto vaikystė yra labai mažai žinoma. Gimęs apie 1350m. , jis augo

sunkiais Lietuvai laikais.

Kaip užsilikusios žinios sako, Vytautas buvo neaukšto ūgio, dailių ir

energingų veido bruožų. Turėjo dideles, gyvas ir protingas akis. Iš veido

atrodė moteriškas; niekas nepažino, kai jis apsitaisęs savo žmonos

palydovės rūbais pabėgo iš kalėjimo.Visa Vytauto figūra atsišvietė

pasitikėjimu savim, energija, gyvumu, drąsa, rizikingumu ir savigarba,

žodžiu, - kažkokia didingo valdovo šviesa. Nors iš pažiūros mažo augumo,

bet savyje slėpė didžią dvasią. Buvo protingas ir žmoniškas. Įsidėmėtinas

jo susivokimas ir orientacija: iš karto jis išspręsdavo kelius reikalus.

Dejuodavo net kryžiuočiai, nespėdavę jo žygių ir elgesių observuoti.

Didelis ir darbininkas. Mokėjo laiką taip suvartoti, jog nė minutė

nenueidavo niekais. Pasižymėjo stropiu valdymu: savo pareigų neužmiršdavo

nei namuose, nei kelionėje. Ar klausydamas žmonių skundų ir prašymų, ar

duodamas atsakymus ir patarimus - visur vadovavosi teisybe. Ta savybe jis

užsipelnė didelės pagarbos tiek savųjų, tiek svetimųjų tarpe. Laisvesnį

laiką, jei jo kiek atlikdavo, praleisdavo medžioklėje arba žaisdamas

šachmatais. Bet visur kur matėsi saikas. Vytautas neprotingu laikė tokį

monarchą, kuris dėl medžioklės mesdavo į šalį valstybės reikalus.

Palaikė gerus santykius ir su pirkliais. Jų padedamas įsigijo

didelius turtus: aukso, sidabro, brangių akmenų, audeklų, kailinių ir

kitokių brangenybių, kurias paskui kitiems dalindamas rodė didelį dosnumą.

Valgydamas ir gerdamas susivaldė, per visą savo gyvenimą nevartojo vyno ir

jokio kito gėrimo, o tik vandenį. Savo proto didingumu ir apsukrumu pranešė

visus savo laiko valdovus. Su saviškiais elgėsi gana rūsčiai: nė vieno

nusikaltėlio nepalikdavo nenubaudęs ir kaltę buvo sunku nuo jo paslėpti.

Svečius priimdavo vaišingai ir gražiai.

Nuo pat jaunystės Vytautas mėgo karo dalykus, ginklus. Šioje srityje

nauji išradimai ypač jį domindavo. Visokių karo dalykų mielai mokydavo ji

ir lengvai juos įsisavindavo. Ypač jis sekdavo Vakarų Europos išradimus ir

papročius.

Kiekviename jo svarbesniame žygyje galima pastebėti karo dalykų,

kultūros, mokslo pamėgimas. Čia ir paaiškėja, dėl ko jis iš vienos pusės

gerbė kariškius, riterius, o iš kitos - mokslo vyrus; ir vienų ir kitų jo

dvare netrūkdavo ir iš įvairių kraštų atsilankydavo.

Mokėjo ne tik vokiečių, bet ir lotynų kalbą. Galėjo mokėt ir rusų,

nes su jų kunigaikščiais vedė daug reikalų ir giminiavosi. Galimas daiktas,

kad Vytautas mokėjęs ir totorių kalbos, nes jo dvare totorių daug

pasimaišydavo ir nuolat būdavo kun. tarnyboj; o iš kun. kanceliarijos, kaip

užsimena Ghillebert de Lannoy, buvo siuntinėjami totorių kalba raštai.

Visi mokslai kunigaikščiui tiek turėjo reikšmės, kiek juos buvo

galima pritaikyti praktikos gyvenime. Vytautas tuo atžvilgiu buvo tikras

kryžiuočių mokinys, realistas ir praktikas.

Kalboje buvo trumpas ir šykštus, bet žinodamas reikalus, dažnai

griebdavosi sąmojaus ir lakoniškumo. Kai ant Dniepro saviškiai jį

atkalbinėjo dėl didelių šalčių mesti kovą su totoriais, Vytautas atrėmė:

todėl ir reikia kariauti, nes jeigu nugalėsim, gausime triumfą ant dviejų

priešų; jei būsime nugalėti, kalbės apie mus, kad mus nugalėjo du priešai:

šaltis ir totoriai. Kai kartą jam kažkas priminė jo didelį dosnumą dalinant

totoriams žemes Lietuvoje ir Rusijoj, Vytautas atsakęs, kad gerumu galima

ir laukinius žvėris sušvelninti. O kai vėl kartą jo akyse kažkas gyrė vieną

iškalbingą kunigaikštį, Vytautas trumpai tarė, kad jam patinkąs mažiau

iškalbingas, bet užtatai tiesiakalbis.1

Vytautas, du kart iš Lietuvos pabėgęs, išbuvo apie ketverius metus

Prūsuose. Tenai, kryžiuočių tarpe, jis išėjo gerą ir drausmingą gyvenimo

mokyklą, kuri padėjo atsivaduoti tėviškę.

_________________________________________________

1 Šapoka A. Vytautas Didysis. V., 1988, p. 254-257

Prūsuose Vytautas turėjo progos ir su įvairių kraštų žmonėmis

susitikti ir išsišnekėti. Jam buvo įdomu, kokia kitų kraštų politika,

siekimai, kultūra. Svečiai Vytautui buvo atviri, nes matė, kad jį gerbia

kryžiuočiai, pavesdami jam net tarpusavio ginčus spręsti. Žodžiu, jis

Prūsuose mito vakarų kultūros vaisiais, ypač materialine kultūra, kurią

paskui kėlė savo krašte, statydamas bažnyčias, pilis ir t.t.

Išmoko čia ir tos suktos, bet realios Ordino politikos, kurios vėliau

pats griebdavos santykiaudamas su kaimynais. Dalyvavimas tarpe riterių,

kurie išdidžiai pūtėsi, dėdamiesi esą tikrosios religijos nešėjai ir

skelbėjai, turėjo ir Vytauto būdui atsiliepti. Jau iš prigimimo nemenka jo

ambicija čionai dar labiau sustiprėjo. Apskritai imant, Vytautas būdamas

gabus, tvirtos valios, be galo energingas ir labai darbštus, iš šitos

mokyklos išėjo tikras tų laikų europietis, susipažinęs su Vakarų siekimais

ir politinėmis bei diplomatinėmis pinklėmis.

Paviršutiniškai pažvelgus atrodo, kad Vytautas blaškosi, yra

nepastovus: tai bėga pas vokiečius, tai grįžta atgal. Iš tikrųjų taip nėra.

Visais savo veiksmais jis siekia vieno tikslo - tėviškės. Jis nė valandai

neužmiršta, ko jis nori. Kiekvienas jo veiksmas rišasi su vyriausiuoju

tikslu. Jis naudojasi įvairiomis priemonėmis: kariauja, derasi,

politikuoja, ieško šalininkų (Ordinas, Maskva).

1392 metai Vytauto gyvenime yra persilaužimo metai - jis galutinai

atsisakė nuo sąjungos su Ordinu, susitaikė su Jogaila ir lenkais ir gavo

valdyti ne tik tėviškę, bet ir visą Lietuvą. Jo santykiai su tauta

pasikeitė. Jo asmeniški reikalai susiderino su tautos ir valstybės

reikalais: tautos priešai yra ir jo priešai, tautos draugai - jo draugai.

Savo tautai jis pasiliko ištikimas iki gyvos galvos ir dešimteriopai

atsilygino už visus padarytus jai nuostolius. Nuo 1382 - 1392m. jis lyg

medis, neturįs kur suleisti šaknis, po 1392 jis grįžta į gimtąją dirvą, ir

visas medis puikiai išbujoja. Jis jau nebe pabėgęs, nuskriaustas

kunigaikštis, kovojęs dėl tėviškės, bet galingas Lietuvos valdytojas.

Atsitiktinai keičiasi ir jo elgesys. Jeigu iki tol Vytautas atrodė

nepastovus, besiblaškantis, avantiūristas, tai nuo 1392 metų jis virsta

rimtu, pilno masto valdovu - monarchu. Jis įgyja didesnio pastovumo. Tiesa,

jam jau ir laikas buvo nusistovėt: jis jau tada turėjo apie 40 metų.

Šitokiame amžiuje gavo valdžią, kurios taip siekė ir kurios pasirodė tikrai

vertas. Jo veiksmuose jaučiamas didesnis atsakingumas. Tik nuo to laiko

galėjo jis imti reikšti ir vartoti savo gabumus. Dabar atsirado daugiau

uždavinių, ir tie uždaviniai vis buvo įvairesni ir sunkesni. Atrodo, kad

pamažu susikristalizuoja lyg ir pagrindiniai jo veikimo programos punktai.

Jie duoda jo darbams tam tikro tvirtumo, pastovumo. Geri santykiai su

Jogaila ir lenkais, kova su Ordinu ir rytuose su rusų kun. ir totoriais,

kunigaikščio valdžios stiprinimas ir kultūros kėlimas krašto viduje - štai

vedamosios politikos mintys.2

Vytautas buvo žymus ir kaip savo krašto tvarkytojas. 1392 m. gavo

suirusią neramią šalį. Jis pasirodė kaip nepaprastai gabus organizatorius.

Greitai numalšino sukilusius kunigaikščius, sustiprino savo valdžią. Jis

valdė kraštą kietai, nepakęsdamas jokio pasipriešinimo: be pasigailėjimo

šalino savo giminaičius kunigaikščius nuo užimamų vietų, sukilusius

žemaičius žiauriai numalšino. Net jo artimesnieji pagalbininkai jo pykčio

bijodavo. Pasireiškiąs jo veiksmuose žiaurumas sutinka su tų laikų

supratimu ir negali būti laikomas vien individualine Vytauto ypatybe.

Vytautas buvo geras šeimininkas ir finansistas: pinigų jam

netrukdavo - jis galėjo net žymias sumas skolinti Jogailai. Jis nebuvo

šykštus, priešingai reikale pinigų nesigailėdavo. Šiaip, kaip minėjau,

labai paprastas ir neišlaidus privatiniame gyvenime, Vytautas nesigailėdavo

jokių išlaidų, kad reikėdavo parodyti savo galybę, užimponuoti: siunčia

brangių dovanų, kelia puikias puotas (Lucke).Toks yra Vytautas kaip

politikas, valstybės vyras. Tai yra svarbiausioji jo asmenybės veikimo ir

_______________________________________________

2 Šapoka A. Vytautas Didysis. V., 1988, p 258-260

pasireiškimo dalis.3

2

Krėvės unijos aktu Lietuva buvo prijungta prie Lenkijos. Šis

politinis žygis, iš karto pritartas ir paties Vytauto, vėliau jam ir

lietuvių visuomenei pasirodė įžeidžiąs jos interesus ir Lietuvos laisvę. Be

to, Vytautas dar negavęs Jogailos jam pažadėtos ir teisėtai priklausančios

tėviškės, o aukštoji Lietuvos visuomenė, matydama, kad ji gali būti

atstumta nuo krašto interesų ir pakeista Jogailos atsiustais lenkais,

negalėjo nepareikšti savo nepasitenkinimo dėl susidariusios krašte padėties

ir tvarkos. Šitų nepasitenkinusiųjų priešaky atsistojo pats Vytautas,

Lietuvos ir jos visuomenės reikalų gynėjas, kuris po ilgų ir sunkių kovų,

nebe svetimos pagalbos, iškovojo iš Jogailos ne tik savo tėviškę, bet ir

visą Lietuvą su jai priklausančiais Rusų žemių plotais.4

Vytautas,paėmęs valdyti Lietuvą, tiek viduje tiek ir užsieny vedė

seną, jau paties Mindaugo pradėtą, Lietuvos politiką: viduje stengėsi

įvesti centralizaciją, t.y. naikinti atskiras, beveik nepriklausomas,

sričių kunigaikštijas, o jo užsienio politika ėjo dviem kryptim: vakaruose

jis ryžosi gintis nuo Ordino, kol galutinai šio galimybę sumušė Žalgirio

laukuos, o rytuose - pulti, t.y. užkariauti naujų žemės plotų. Buvo

dirbamas ir Lietuvos christianizacijos darbas, bet ši problema, kaip ir po

unijos iškilusi į Lietuvos politikos viešumą santykių problema su Lenkija,

- išeina iš šio rašinio rėmų: tai bus svarstoma kitų.

Reikia pasakyti, kad darbo šio momentu Vytautui buvo labai daug. Dėl

naminių karų daugelis Lietuvai priklausančių kraštų atkrito ir pateko

Maskvos įtakon: dabar reikėjo juos ginklu atkariauti. Be to, tokios

netikėtos atmainos Lietuvoj - valdžios atidavimas Vytautui - labai

nustebino ir tuos

_________________________________________________________

3 Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas kaip politikas. V., 1989. p 148

4 Šapoka A. Vytautas Didysis. V., 1988. p 45

kunigaikščius, kurie darė sukilimus prieš jo tėvą: dabar už tai tikėjosi

susilaukti bausmės iš sūnaus. Tartum norėdami tos bausmės išvengti, dar

tebeeinant Ostrovoje deryboms, jie sukilo, tikėdamiesi atsipalaiduoti iš

Vytauto valdžios, t.y. nepakliūti į jo rankas. Gal tas sukilimas jiems būtų

pasisekęs, jei jie būtų sutartinai veikę. Tas jų nesutarimas ir bus buvusi

viena iš priežasčių, kuri padėjo Vytautui juos numalšinti.

Pirmas prieš Vytautą pakėlė ginklą Sieversko - Naugardo kunigaikštis

Dimitras Kaributas, kuris buvo sukilęs prieš Vytauto tėvą Kęstutį ir

atsisakęs mokėti duoklę. Jis įsiveržė Lietuvos gilumon ir buvo besirengiąs

eiti į Vilnių. Bet netrukus palei Dokudovą buvo Vytauto sumuštas ir turėjo

bėgti. Prisiartinęs prie Sieversko - Naugardo, Vytautas paėmė jį staigiu

puolimu.

Tuo pačiu metu atsisakė Vytauto klausyti ir Kijevo kunigaikštis,

Algirdo sūnus, Vladimiras, nesutikdamas padėti jam malšinti sukilusio

Podolijos kunigaikščio Karijoto sūnaus Feodoro. Šį kartą susirėmimų buvo

išvengta: viskas pasibaigė Vytauto pagrasinimu.

Sekančiais metais sukilo ir Volynijos kun. Feodoras, Liubarto sūnus.

Vytautas greit jį numalšino. Jo žemes pasiliko sau, o jam pavedė valdyti

Sieversko - Naugardą. Bet jis čia neilgai pabuvęs irgi pabėgo į Vengriją,

iš kur abu su Švitrigaila susižinodavo su Ordinu, ruošdami Vytautui

pinkles. Tuo būdu ir Sieversko - Naugardo kunigaikštija atiteko Vytautui.

Taip pat suvaldė Vytautas ir kitus nepaklusniuosius Volynijos

kunigaikščius. Po tų visų numalšinimų didesnė Volynijos dalis atiteko

Lietuvai, kita - Lenkijai.

Taip Vytautui trumpu laiku pasisekė panaikinti stambiųjų sričių

kunigaikštijas, tepaliekant kunigaikščiams valdyti mažos

reikšmės nedideles sritis.

Stambiųjų sričių kunigaikščių panaikinimas padarė didelę atmainą

Lietuvos gyvenime. Pirmiausia pasistūmėjo į priekį Lietuvos valstybės

suvienijimo darbas, centralizacija, nes jų žemės buvo atiduotos valdyti

didžiojo kunigaikščio vietininkams. Tie Vytauto pastatyti vietininkai

visiškai jo klausė ir tai jį padarė savarankišku valdovu. Anksčiau

kunigaikščiai, valdydami tas žemes savo nuožiūra, nejautė to ryšio, kuris

juos jungė su didžiuoju kunigaikščiu. Valdydami tokias sritis, Gedimino

ainiai ir šiaip aukštos kilmės kunigaikščiai, jautėsi esą savarankiški ir

kartais net sukildavo prieš didįjį kunigaikštį. Dabar panaikinus sričių

kunigaikščius ir jų vieton atsisėdus Vytauto vietininkams, viskas buvo

suimta į vienas rankas. Mat, tie vietininkai neturėjo jokios politinės

reikšmės, kaip ankstyvesnieji tų sričių vadovai, o pasidarė tik dideli

žemvaldžiai arba dvarininkai. Tie didžiojo kunigaikščio vietininkai jį rėmė

tiek materialiai, tiek politiškai; tai buvo jų pareiga - priešingai galėjo

būti iš pareigų paleisti. Tuo būdu tos visos sritys politiškai pateko

visiškon Vytauto priklausomybėn, kas sustiprino jo padėtį krašto viduje.

Tada prasidėjo ir rusų gyvenamų sričių suvalstybinimas ir jose lietuvių

Ńņšąķčöū: 1, 2




Ķīāīńņč
Ģīč ķąńņšīéźč


   šåōåšąņū ńźą÷ąņü  Ķąāåšõ  šåōåšąņū ńźą÷ąņü  

© 2009 Āńå ļšąāą ēąłčłåķū.